Rugsėjo rytą, ankstybių ankstybėje, kai po Laisvės alėją vaikšto tik balandžiai, šluotos su savo žmonėmis ir pora apsimiegojusių užsieniečių laksto rytinius krosiukus, brūkštelėjom dailiai fėjai per sparnelius.
„Mano galvoj žydi cukruotos žibuoklės ir bijau, kad šalnos gali jas atimt.
Mano plaukai kvepia dūmais, o rankos kava, o kaklas medum ir visa labai hipnotizuoja.
Ir ak ak, aš susivokiau vėl besišypsanti užverčiant galvą ir einanti per grindinį bandant neužmint siūlių ir rytus vakarus dienas pasitikdama nuoširdžiu nerūpestingu sukimusi.”
:). mazas pasaulis.
aš esu tokia labai labai dėkinga už naujas patirtis ir dailias nuotraukas, kad nežinau ar apskritai galėčiau kažką raidelėm išreikšti. ačiū!
nuostabiai!
ačiū, Keksiuk 😉